Reklaminis skydelis

Paieška svetainėje

Prisijungti prie svetainės

Tik Raptorial MCC nariams.



Apie motociklą...

O tu ar turi motociklą ?
 

Reklama

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

Naujausi komentarai:

  • Tai ką chebryte, vėl visi renkamės Prienuose ir ti...
  • O kaip Alytuje? Bus sezono atidarymas?
  • Žadinam po žiemos miego savo mocus, valome voratin...
  • Iki Prienų baikerių sezono atidarymo lieka tik 6 d...
  • Visi dalyvaujam. Tie kas su Raptorial MCC leksite ...

Dabar svetainėje lankosi

Mes turime 4 svečius online
Motociklų istorija Lietuvoje PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juočė   
Antradienis, 19 Liepa 2011 11:24

Yamaha WPirmosios žinios apie motociklus Lietuvoje randamos Lietuvos Centriniame Valstybės Archyve (toliau LCVA) saugomuose dokumentuose. Vienas pirmųjų įrašų pavyko rasti vartant VRM Piliečių Apsaugos Departamento dokumentus, kuriuose pavyko aptikti nedidelės apimties, bet gana iškalbingą segtuvą.
Tai telefonograma Nr.199 (1922 m. spalio 23d.) „Dėl užregistruotų automobilių ir motociklų iki 1922 spalio 27d.“, kuria prašoma pateikti duomenis apie užregistruotas transporto priemones. Remiantis įvairių Lietuvos apskričių viršininkų atsakymais galima daryti tam tikras išvadas apie motociklų paplitimą Lietuvoje penktaisiais Nepriklausomybės metais (duomenis pateikė 12 šalies apskričių). Taigi - Ukmergėje buvo vienas motociklas, Panevėžys taip pat galėjo pasigirti viena dvirate mototransporto priemone. Mažeikių apskrities viršininkas atsakydamas į VRM Piliečių Apsaugos Departamento telefonogramą pranešė, jog apskrityje 1921 – 1922 metais nebuvo užregistruoto nei vieno motociklo, Šiaulių apskrities viršininkas pateikė duomenis apie vieną užregistruotą motociklą, Vilkaviškio apskrityje tuo pačiu laikotarpiu buvo užregistruoti net 5 motociklai, na o „rekordas“ priklauso Kaunui, mieste ir apskrityje užregistruoti – 8 motociklai. Remiantis apskričių viršininkų pareiktais duomenimis, galima sakyti, jog motociklas XIX a. antrojo dešimtmečio pradžioje buvo neįprasta, todėl reta transporto priemonė. Tiesa, ši savotiška apklausa (ne registracija) buvo gana išsami. Joje minimas motociklo savininkas, motociklo markė ir galia. Tačiau tokios informacijos toli gražu nepakanka, jog būtų galima įžvelgti motociklizmo raidos tendencijas.


Kiek platesnius duomenis LCVA saugomuose dokumentuose randame įrašuose apie 1926 metais pirmą kartą registruotus motociklus. Europos centre, Lietuvoje, 1926m. (įskaitant ir Klaipėdos kraštą) buvo užregistruota net 201 motociklas. Galbūt žodį „net“ kai kas norėtų rašyti kabutėse, tačiau du šimtai motociklų XX a. pirmoje pusėje Lietuvoje, kai automobilių tais pačiais metais buvo užregistruota 424, sutikite, yra daugiau nei solidus skaičius. Deja registro ataskaitose nėra duomenų kokios tuomet buvo populiariausios motociklų markės ir gamintojai. Minėtuose archyviniuose dokumentuose pateikiama tik 25-iuose Lietuvos miestuose registruotų motociklų skaičius. Įdomi detalė, jog Laikinojoje sostinėje Kaune, kur po poros metų susikurs pirmasis “Lietuvos Motociklininkų Klubas” 1926 metais buvo tik 27, o 1928m. jau 109 motociklai t.y. keturis kartus daugiau. Visos Lietuvos mastu motociklų skaičius per dvejus metus išaugo daugiau nei dvigubai nuo 201 iki 441 (deja, šiuose statistikos duomenyse nėra 1920 metais Lenkijos, Sulaužiusios Suvalkų sutartį, atplėšto ir okupuoto Vilniaus miesto ir Vilnijos). Tiesa, tame pačiame dokumente nurodoma, kad jame pateikiami duomenys neskaičiuojant „Krašto apsaugos ir Kriminalinės policijos autovežimų“. Todėl, galima sakyti, jog tai yra objektyviausia šiuo metu turima ir pasiekiama statistika, kurioje užfiksuotos tik privačios transporto priemonės ir atspindimas realus tarpukario Lietuvos motoparko skaitlingumas, kuris, šiuo atveju, nėra iškraipomas karinių ar sukarintų valdiškų institucijų bei žinybų tarnybinėms reikmėms įsigytų motociklų. Matyti koks buvo natūralus ir laikmečio padiktuotas motociklų poreikis. Žinoma, poreikis arba susidomėjimas motorizuotomis dviratėmis transporto priemonėmis galėjo būti ir gerokai didesnis, tačiau turint omenyje pirmųjų motociklų Lietuvoje kainas ir anuometinius gyvenimo lygio standartus, šį „technikos stebuklą“ galėjo sau leisti įsigyti toli gražu ne kiekvienas norintis. Tai tikrai buvo prabangos prekė, kurią galėjo įsigyti retas.

„Ugdyti motociklų sportą Lietuvoje. Jungti savo narius glaudžiam sądarbiavimui. Atstovauti motociklistų reikalus. Bendradarbiauti su valdiškomis įstaigomis ir administracijomis, kaip oficialiomis taip ir privačiomis.“, - tai ištrauka iš pirmųjų „Lietuvos Motociklistų Klubo“ (toliau LMK) Įstatų. Autentiška to meto kalba parašytas dokumentas, paraštėse papildytas ranka rašytomis pastabomis, šiuo metu yra saugomas Lietuvos Centriniame Valstybės archyve. Greta LMK Tikslų dokumente apibrėžiama klubo narių sudėtis ir pažymima, jog „klubo nariais gali būti pilnamečiai abiejų lyčių žmonės, kuriems rūpi sportas“ (§7). T.p. nustatomi klubo valdymo struktūra, komisijos ir iždas. LMK Įstatuose taip pat pažymima, jog „kiekvienas Klubo narys gauna nario bilietą ir Klubo ženklą. Klubo ženklas gali būti prikabinamas prie motociklo ir negali būti perduodamas kitam asmeniui. Išstojus iš Klubo, klubo ženklas grąžinamas Klubui“ (§11). Po metų, 1929 m. birželio 11 d. įregistruotas vasario 24 d visuotinio Klubo narių susirinkimo protokolas, kuriame buvo priimtas Įstatų §3 papildymas, kuriame sakoma, jog „duoda Klubo nariams klubo ženklus ir unformuotą kepurę su kokarda“. Vėliau Klubo atributika buvo papildyta nustatyto dydžio ir formos vėliavėle.

Pirmuosius Įstatus 1928 m. birželio 11 d. parašais patvirtino LMK Tarybos nariai ir Kauno Miesto ir Apskrities Viršininkas. Skelbimas apie draugijos įsikūrimą „Vyriausybės Žiniose“ buvo išspausdintas 1928 m. rugpjūčio 17d. (Nr.32). Kuri data laikytina oficialia Lietuvos motociklininkų judėjimo gimimo diena? Remiantis šiandienine praktika, bet kurios įmonės ar organizacijos veikla laikoma prasidėjusia apie tai paskelbus „Vyriausybės žiniose“. Taigi 2008 m. rugpjūčio 17d minėjome „Lietuvos Motociklistų Klubo“ 80 metų jubiliejų. Tai pirmasis, organizuoto motociklininkų judėjimo mūsų šalyje liudijimas, solidus įrodymas, jog motociklizmas Lietuvoje gyvuoja jau 9 dešimtmečius.

1928 m. įsikūrus pirmajam LMK, po metų buvo įkurtas ir Kauno motociklininkų klubas. Vėliau atsirado Šiaulių (1930 m. birželio 14d.) ir Klaipėdos MK.

Žinoma, tai buvo poreikio padiktuoti žingsniai, - motociklų savininkai, tapę visuomenine organizacija (kurios tarpukario Lietuvoje buvo itin populiarios), vadovaujama ir atstovaujama Tarybos, galėjo lengviau ir operatyviau spręsti kylančius klausimus ir problemas, galėjo tikėtis valstybės paramos arba tam tikrų lengvatų registruojant transporto priemones ar organizuojant Klubo narių išvykimą į keliones po užsienį. Beje, kelionių į užsienį organizavimas buvo vienas iš LMK tikslų numatytų Klubo įstatuose. Pagaliau Klubas vienijo bendraminčius t.y. žmones, turinčius bendrų pomėgių ir su jais susijusių tikslų ir interesų.

Apie motociklus ir motociklistus

Nepaisant to, jog motociklas buvo pakankamai reta, šių dienų kalba kalbant - egzotinė transporto priemonė, tiesiogine ir perkeltine prasme kelianti daug triukšmo, žadinanti susidomėjimą, susižavėjimą ar pasipiktinimą (šiuo požiūriu reikalai nedaug pasikeitė), reikėjo ne vien išgalėti nusipirkti, o tai reiškia, jog reikėjo būti arba gana turtingam, arba labai mėgti dėmesį arba būti nemenku pramuštgalviu, jog ryžtumeis tokiai visai neilgalaikei, neatsiperkančiai ir pavojingai „investicijai“. Beje, reikėjo sugebėti motociklą dar ir valdyti. Motorinių transporto priemonių tradicijos visuomenėje dar tik bepradedančios formuotis, todėl, natūralu, jog motociklai traukė akį, o jų savininkai buvo laikomi arba didvyriais, arba pamišėliais, bet dėmesio tikrai nestokojo. Dėmesio būta įvairaus ir pelnyto. To meto spaudoje galima rasti ne vieną žinutę apie motociklų „katastrofas“ ar net feljetoną apie motociklininkus. 1929 metais laikraštis „Diena“ rašo: „Motociklų katastrofos reiškinys toks įprastas ir dažnai pasitaikąs, kad apie jas laikraščiai nerašo arba tik trumpai kronikoje pažymi kaip apie kiekvieną nelaimingą gynai privatiško pobūdžio įvykį“. Šiame straipsnyje, kuriame aiškinamasi dažnų motociklų „katastrofų“ priežastis, yra viena labai įdomi detalė. Čia rašoma „...Jei automobiliu išmokti važinėti reikia mokytis porą mėnesių kursuose, tai važinėjimui motociklu laikoma ganėtinu penketos minučių pardavėjo paaiškinimų“. Įdomi ir iškalbinga detalė. Straipsnyje minima, jog prasidėjus pavasariui „katastrofų“ ir vėl daugės. Kažkur girdėti dėsningumai, tiesa?

XX a. pirmojoje pusėje motociklas, dėl visų savo savybių ir galimybių, tapo vis patrauklesnis, jo gamyba Vakaruose plėtėsi, atsirado didesnis modelių pasirinkimas, o konkurencija ir populiarumas padarė savo darbą – motociklai pasidarė prienami viduriniam sluoksniui ir todėl tapo masiniu reiškiniu. Žinoma, nederėtų pamiršti, jog prie motociklizmo plitimo gerokai „prisidėjo“ ir I pasaulinis karas, kur motociklai (tiesa, ne taip plačiai kaip II pasauliniame kare) pirmą kartą panaudoti kariuomenės reikmėms. Tai neabejotinai turėjo įtakos motociklo raidai ir populiarumui, nes grįžusieji dažniausiai ir taikos metu taip pat naudojosi šia patikrinta ir išbandyta technika. Antra vertus, reikia įvertinti dar prieš Didįjį karą H.Fordo 1913m. išrastos konvejerinės montavimo linijos įtaką, dvigubai sutrumpinusios gamybos laiką ir bemaž tiek pat atpiginusios produkciją. Tie patys principai, kurie galiojo automobilių gamyboje, tiko ir dviratėms transporto priemonėms. Taigi, per gana trumpą laiką kaip visame pasaulyje taip ir mūsų šalyje motociklai tapo ne vien populiaria transporto priemone, bet ir laisvalaikio leidimo forma.

1928 metų motociklų sąrašas pirmą kartą Lietuvos motociklizmo istorijoje atspindi ne vien motociklų skaičių (253, Klaipėdos kr. 188, viso – 441), bet ir pateikia mūsų šalies motoparko sudėtį. Šio sąrašo pagalba galima matyti kokių markių motociklus rinkosi Lietuvos motociklizmo pionieriai ir, galbūt, padaryti šiokias tokias išvadas.

Pateikiami duomenys, vėlgi, iš 25 didžiausių šalies miestų ir apskričių. Sąraše užfiksuota, jog tais metais Lietuvoje buvo registruoti net 36 markių (gamintojų) motociklai. Įspūdingas skaičius net ir turint omenyje, jog „motociklu“ buvo vadinamos ir kitos dviratės motorinės transporto priemonės, kurios pagal šiandieninį motociklo supratimą, galėtų atitikti nebent „motorolerio“ ar „motorinio dviračio“ sąvoką. Visgi, įvairovė stebėtina ir nuostabi.

Apžvelgus visus 36 išvardintų gamintojojus, galima įžvelgti tam tikras tendencijas. Nepaisant to, jog lentelės viršūnėje užtikrintai įsitvirtinę „amerikonai“ - „Harley Davidson“ ir „Indian“ bei „britas“ „Douglas“, didžioji dalis motociklų buvo pagaminti Europos gamintojų (absoliuti dauguma Vokietijoje).

Pirmasis Lietuvos visuomenių organizacijų surašymas vykdytas 1931 metų gruodžio 31d. suteikia vertingos informacijos apie MK sudėtį. Surašyme dalyvavusios visos tuo metu registruotos organizacijos („Savarankios organizacijos ir skyriai“) privalėjo užpildyti specialiai tuo tikslu išplatintas anketas, kuriose nurodyta, jog „Žinios renkamos statistikos reikalams ir į čia pateiktus klausimus atsakyti kuo tiksliausiai (...) Organizacijos valdyba ar kiti atsakomingieji asmenys, atsisakę suteikti žinių, galės būti traukiami atsakomybėn pagal Baudž. St. 139 str.“ (kalba netaisyta).

Šioje apklausos anketoje tarp reikalaujamų nurodyti anketinių duomenų: organizacijos būstinės adreso, įkūrimo datos ir įstatuose numatytų tikslų įvardinimo, prašoma nurodyti savo tikrųjų narių tautybę bei tikėjimą ir žemiau pateikiamas sąrašas. Lietuvos Motociklininkų Klubo vadovybė (atstovaujama LMK prezidento S.Klimo) pildydama šią anketą nurodė, jog 1932 metų sausio 5d. organizacijoje buvo šių tautybių nariai: lietuvių - 46, žydų – 5, vokiečių – 9, lenkų – 2, rusų – 1, nežinomos tautybės – 1. viso - 64

Įdomi ir dar viena šio surašymo detalė, greta tautybės reikėjo nurodyti ir tikrųjų organizacijos narių tikėjimą. Vykdant šį reikalavimą anketoje nurodyta, jog: Rymo katalikų – 42, evangelikų (reformatų ir liuteronų) – 10, kitų krikščionių – 3, izraelitų – 9.

Lygiai tokią pačią anketą užpildė ir Šiaulių Motociklininkų Klubo valdyba (pateikdama reikalaujamus duomenis apie tikrųjų narių tautybę (pagal identišką aukščiau pateiktą sąrašą): lietuvių - 44, žydų - 26, vokiečių - 8, lenkų - 2, rusų - 2 , latvių – 3; tikėjimą: Rym.katalikų – 40, Evangelikų (reformatų ir liuteronų) – 11, Sentikių ir stačiatikių – 2, Izraelitų – 26. Anketos duomenų tikrumą savo parašais patvirtino Šiaulių MK sekretorius Antanas Požėla ir tikrasis narys Mendelis Leibavičius.

Lyginant šių anketų duomenis galima susidaryti jeigu ne pilną MK tautybių vaizdą, tai bent jau tendencijas, atliepiančias tautybių pasiskirstymą tuometinėje Lietuvoje. Jokios abejonės (tą patvirtina ir anketiniai duomenys), jog bent jau MK tautinės diskriminacijos ar tuo metu Europoje jau sklandžiausių antisemitinių nuotaikų nesijuto – MK buvo atviri visų tikėjimų ir visų tautybių žmonėms norinčiais tapti tikraisiais MK nariais.

Dėliojant pirmųjų Lietuvos MK veiklos dėlionę tenka remtis tais menkais išlikusiais rašytiniais šaltiniais: dokumentais, to meto spauda ir net reklaminiais lankstinukais. Įvairios tarpukario Lietuvos Respublikoje atliktos visuomeninių organizacijų apklausos išliko greičiausiai vien dėl to, jog jose buvo galima rasti tam tikrų specifinių duomenų apie jų narius, kurie okupacinei valdžiai buvo naudingi, o organizacijų nariams neretai – pražūtingi.

Vienas iš tokių dokumentų, tai 1938 metų birželio18 d. V.R.M. Draugijų Registrui pateiktas Kauno MK pareiškimas, kuriame pranešama apie perrinktą klubo valdybą ir prašoma ją patvirtinti. Šiame dokumente užfiksuoti duomenys rodo, jog Kauno MK branduolį ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje sudarė labai įvairių profesijų atstovai nuo teisininko iki „šoferio“. Žinoma, valdybos hierachijoje negalima nepatebėti dėsningumo, jog visuomeniniame gyvenime aukštesnį statusą turintis asmuo, MK taip pat užima aukštesnes pareigas. Priežasčių tam galima rasti nemažai: nuo „geresnio reikalų išmanymo“ iki geresnio atstovavimo klubo interesams pvz. viešose įstaigose ir pan. Profesinė įvairovė atskleidžia dar ir tai, jog ankščiau didele prabanga buvęs motociklas, 1930-ųjų pabaigoje tampa gana įprasta transporto ir laisvalaikio praleidimo forma, kuri dabar jau prieinama ne vien valstybės tarnautojams ir vadinamųjų laisvųjų profesijų atstovams t.y. tiems, kurie galėjo sau leisti tokį, tiems laikams, labai brangų malonumą. Motociklas tapo prieinamas visiems. Tačiau taip buvo tik iki 1941 m.

Rimas Bružas
pagal tiesa.com

 

Atnaujinta Trečiadienis, 01 Vasaris 2012 16:56
 


Design by Next Level Design Lizenztyp CC